Vyšyvankos diena Ukrainos centre
Ketvirtadienį Lietuvoje minima ukrainietiškų siuvinėtų marškinių – vyšyvankos – diena.
Kaip pranešė Ukrainos ambasada Lietuvoje, šiemet Vyšyvankos diena sutampa su gegužės 18-ąja, Krymo totorių genocido atminimo diena, bei gegužės 18-20 dienomis, kai sukanka vieni metai nuo Ukrainos gynėjų pasitraukimo iš Azovstalio.
„Todėl šiemet švenčiama Vyšyvankos diena įgauna gilią ir naujai apibrėžtą prasmę – tai mūsų kovos už laisvę ir nacionalinę tapatybę diena“, – teigiama pranešime. 
Minint dieną, ukrainiečių centre bus pristatomas projektas „Ukrainiečių-lietuvių Vyšyvanka“, fotografijų paroda „Tikėti. Meilė. Lauk“, siuvinėtų paveikslų paroda, vyks centro kolektyvų pasirodymai.
Po renginio Katedros aikštėje siuvinėtais marškinėliais apsirengę dalyviai rengs žaibišką sambūrį (flashmob) bei eiseną.
Parengta pagal: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1991975/lietuvoje-minima-vysyvankos-diena
„Think tank“ jaunimo susitikimas su Seimo pirmininke: politikė paaiškino santykį su šachmatais ir sulaukė daugybės provokuojančių klausimų
Jau penktą kartą vyko jaunimo projekto „Think Tank“ renginys, skirtas jaunų žmonių diskusijoms apie Lietuvos, Ukrainos bei visos Europos ateitį. Šį kartą jaunuoliai iš Lietuvos bei Ukrainos turėjo galimybę artimiau susipažinti su LR Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen.
Šachmatų kilmė gyvenime – ukrainietiška
Renginyje dalyvavusi mergina iš Ukrainos Seimo pirmininkės teiravosi, kaip pastaroji praleido vaikystę, kaip atrado šachmatus ir įkvėpimą žaidimui. „Ačiū už klausimą ir džiaugiuosi, jog būtent šiame rate galiu pasidalyti savo istorija. Taigi, mano šachmatų šaknys – ukrainietiškos, nes mane žaisti išmokė tėtis, o mano tėtį – jo tėtis, kuris buvo ukrainietis. Be to, mano pavardė dėl „Čmil“ – ukrainietiškos kilmės“, – Seimo pirmininkė papasakojo, kaip jos gyvenime atsidūrė šachmatai. „Išmokusi žaisti, po poros metų neįsivaizdavau kito kelio nei šachmatininkės. Tai tas vaikystės gyvenimo etapas buvo labai laimingas, labai įdomus. Teko dažnai dalyvauti čempionatuose, varžybose. Be to, iš tų čempionatų dar turiu draugų, kurie vis dar gyvena Ukrainoje. Stengiuosi su jais palaikyti ryšį. Tai tos patirtys iš vaikystės, varžybų tikrai daug ko išmoko ir gyvenime“, – vaikystės prisiminimais dalijosi V. Čmilytė-Nielsen.
Politika – šachmatininkams nesvetima
Renginio dalyvė taip pat patikino, jog ją įkvepia labai skirtingos asmenybės, turinčios įdomių patirčių, nes iš jų galima pasimokyti, ir uždavė klausimą: „Koks yra jūsų background‘as ir kaip taip išėjo, kad atsidūrėte Seimo pirmininkės kėdėje?“ – V. Čmilytės-Nielsen teiravosi mergina. „Taip susiklostė, jog aš pažinojau ne vieną šachmatininką, pasukusį politiko keliu. Pavyzdžiui, Garis Kasparovas, tačiau tokių pavyzdžių ne vienas, turime ir Islandijos pavyzdį. Todėl šachmatininkams politiko kelias nėra neįprastas. Taip pat neatmetu galimybės, jog pirmininkės postas – ne paskutinis karjeros taškas“, – pasakojo politikė ir pridūrė, jog politika turi panašumų ne tik su šachmatais. „Politika yra panašesnė į pokerį arba į simultaną ar simultaną užrištomis akimis, nes niekada iki galo nieko negali žinoti, kaip tavo priešininkas elgsis. Todėl sportas politikoje – labai svarbus. Jis išugdo tą gebėjimą pralošti, be kurio neįmanoma tapti stipriu sportininku“, – aiškino Seimo pirmininkė. Pastarosios nuomonei antrino ir renginyje dalyvavęs Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta. „Yra nuomonių, jog stalo žaidimai skatina įvairius įgūdžius. Aš pats, kaip ir tėtis, senelis, dažnai žaidžiau šachmatais. Pamenu, pas mus namuose buvo pilna knygų apie įvairias žaidimų strategijas, žaidimą. Vėliau perėjau į kinų žaidimą „Go“ ir visiems siūlau jį išbandyti“, – atskleidė sąsają su žaidimais Ukrainos ambasadorius Lietuvoje. Į P. Beštos išsakytas mintis netrukus sureagavo ir Seimo pirmininkė. „Deja, man „Go“ žaidimas – kol kas per sunkus“, – juokavo V. Čmilytė-Nielsen.
Raktas iššūkiams – moterų lyderystė
Diskusijos metu vienam iš moksleivių kilo klausimas, ar karjeros kelias iki Seimo pirmininkės pareigų buvo sudėtingas ir ar kada nors kilo minčių atsisakyti politinės karjeros. V. Čmilytė-Nielsen patikino, kad jos karjera vystėsi su dideliu pagreičiu. „Tas kelias buvo netikėtai trumpas. Pirmą kartą Seimo nare tapau 2015 m., nes vienas kolega buvo išrinktas Vilniaus meru. Vėliau dar ketverius metus dirbau opozicijoje, tačiau pabaigoje tų metų man gimė penktas sūnus, tai tik grįžusi į darbą, tapau frakcijos lydere. Man tai buvo iššūkis, nes tuo metu namuose buvo vienų metų sūnus. Tikrai kilo klausimų, kaip viską suspėsiu. Po to įvyko sėkmingi rinkimai ir iškart tapau Seimo pirmininke“, – dalijosi savo, kaip politikės, karjeros istorija V. Čmilytė-Nielsen. Politikė pridūrė, jog po rinkimų teko iškart susidurti su pandeminiais iššūkiais ir spręsti visas problemas ėmėsi moterys. „Tai buvo laikas, kai moterys buvo iškilusios kaip lyderės. Tris koalicijas sudariusios jėgos buvo moterys. Bet tai nereiškia, jog šalyje buvo pasiekta lyčių lygybė. Aišku, po metų viskas galėtų pasikeisti, aš to norėčiau. Tačiau, jei esi mama, tai neturėtų tapti priežastimi keisti savo karjerą“, – kalbėjo Seimo pirmininkė ir pridūrė, jog turėjo minčių palikti pareigas. „Turėjau tokių minčių, žinoma, buvo visokių minčių. Dabar jau esame pusiaukelėje, nuėjome pusę kadencijos. Taigi, viskas priklauso, ar turėsiu kolegų pasitikėjimą“, – aiškino politikė.
Karo tikėjosi
Renginio metu moksleiviams taip pat buvo įdomu sužinoti, ar Seimo pirmininkė tikėjo karu, kai jis tik prasidėjo, ir ar buvo galima jo išvengti. „Ar jūs tikėjote karu, kai jis prasidėjo? [...] Ko buvo galima išvengti?“ – klausė moksleivis iš Ukrainos. „Dėl karo politiškai kalbėjome, jog Rusijos agresija tikrai bus. Iki vasario 24 d. jau turėjome informacijos, kad tai agresijai yra ruošiamasi. Todėl politiškai atrodė, jog karas bus, tačiau žmogiškai atrodė, jog tragedija tikrai neįvyks [...]. Galiausiai, apėmė bejėgystės jausmas ir jis nedingsta iki šiol“, – neslėpė liūdesio Seimo pirmininkė ir pridūrė, jog praeityje buvo Rusijos agresijos apraiškų, tačiau į visa buvo žvelgiama pro pirštus. „Dėl to, ar buvo galima užkirsti kelią, tai buvo ne vienas rubikonas, kurį peržengė Rusija. Pirmiausia, tai buvo 2008 m., vėliau 2014 m. Taigi, buvo prieita prie išvados, jei tu turi ekonominių ryšių, tai į tą žmogų ginklų nenukreipsi. [...] Vokietijos pozicija yra pavyzdys, jog ilgus dešimtmečius Rusija buvo įtraukta viliantis, jog niveliuos grėsmę ir kada nors nukreips ginklus prieš mus. Tai galima svarstyti, kodėl taip įvyko, ar buvo galima išvengti“, – susiklosčiusią politinę situaciją komentavo politikė.
Daugiau informacijos: https://www.alfa.lt/aktualijos/lietuva/think-tank-jaunimo-susitikimas-su-seimo-pirmininke-politike-paaiskino-santyki-su-sachmatais-ir-sulauke-daugybes-provokuojanciu-klausimu/285106/
Jaunimo projektas „Think Tank“ Ukrainos centre
Ukrainos centre Vilniuje pirmą kartą vyko jaunimo diskusija apie Ukrainos ateitį Europos Sąjungoje. Į susitikimą susirinko lietuviai ir ukrainiečiai moksleiviai iš Šv. Kristoforo, J. Basanavičiaus ir „Gravito“ mokyklų. Su jais kalbėjosi centro vadovas, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega. Tai – pirmasis renginys, skirtas naujam jaunimo projektui „Think Tank“, suteikiančiam progą apie Ukrainą, Lietuvą ir Europą diskutuoti jauniems žmonėms.
Daugiau informacijos: https://www.alfa.lt/aktualijos/vilnius/lietuviu-ir-ukrainieciu-moksleiviai-uzdave-klausimus-europai-lietuvai-ir-vieni-kitiems/279558/
Pažintis su ukrainiečių tapytojos Marijos Prymačenko kūryba
Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, 2022 m. vasario 27 d. sudegė Kijevo apskrities Ivankivo kraštotyros muziejus. Nedidelio muziejaus rinkiniuose buvo dvidešimt penki ukrainiečių menininkės Marijos Prymačenko paveikslai. Dalį darbų pavyko išgelbėti drąsių ivankiviečių dėka, jie išnešė kūrinius iš degančio muziejaus.
Marija Prymačenko (1908–1997) – ukrainiečių liaudies tapytoja, naiviojo meno atstovė. Piešė, siuvinėjo, tapė ant keramikos. Naiviojo meno kūrėjų pasaulis pasakiškas, pilnas neegzistuojančių būtybių ir augalų. Jiems tokia tapyba – įprastas dalykas. O mums, išaugusiems su akademine tapyba, meno studijavimas su deramu dėmesiu ir turint žinių apie augalus, gyvūnus, žmones padeda sužadinti intuiciją. Panagrinėkime Marijos Prymačenko paveikslus. Jie gražūs, spalvingi, juose gausu neįprastų būtybių ir augalų. Nieko keisto, nes Marija augo šeimoje, kurioje visi turėjo kokį nors meninį talentą. Jos močiutė buvo margučių dažymo mokovė, tėvas – puikus dailidė, o motina – siuvinėjimo meistrė. Visa ši aplinka, dirbančio tėvo stebėjimas, vyšyvankų ir kilimų, kuriuos darant matė motiną, ornamentikos pojūtis negalėjo neturėti įtakos jos menui. Tačiau turtingoje Prymačenko darbų ornamentikoje, artimoje ukrainiečių vyšyvankai, pasitaiko ir jau minėtų keistų, neegzistuojančių būtybių. Yra nuomonių, kad jos atsirado iš kančios ir ligos. Marija sirgo poliomielitu, arba vaikų infekciniu paralyžiumi, ir tai be abejonės paveikė jos psichiką ir paliko pėdsaką visam gyvenimui. Liga taip pat sukėlė stiprių fizinių sutrikimų. Ji baigė keturias pradinės mokyklos klases, tad praktiškai neturėjo galimybių tapti žinoma platesnei auditorijai.
Galbūt apie ją niekas ir nebūtų išgirdęs, jei ne dailininkė Tetiana Floru iš Kyjivo, atradusi Prymačenko 1935 metais. Tetiana kaimo kultūros namuose vykusioje parodoje pastebėjo jos siuvinėjimus. Jie ją taip sužavėjo, kad iš karto nuvyko į gimtąjį Prymačenko kaimą norėdama asmeniškai susipažinti su menininke. Paaiškėjo, kad Marija ne tik siuvinėja, bet ir tapo. Profesionalūs dailininkai dažnai ieškodavo niekam nežinomų liaudies menininkų, važinėdavo po kaimus siekdami atrasti talentus. Būtent taip buvo surasta ir Marija. Tuomet ji pateko į viename iš Kyjivo muziejų suorganizuotas dirbtuves. Čia ji pirmą kartą pasijuto dailininke, suprato, kad jos pašaukimas – tapyba. Po dirbtuvių buvo surengta paroda. Joje Marija pelnė pirmojo laipsnio diplomą. Kyjive susipažino su būsimu vyru, su kuriuo turėjo sūnų Fedirą. Per karą vyras žuvo, Marija liko viena su vaiku. Likimo siųsti rūpesčiai – atsakomybė už namus, liga, atskirtis – paliko pėdsaką jos kūryboje, kurios pagrindinė tema – nuolatinė gėrio ir blogio kova. Marijos darbai gražūs, juose daug gyvų, sodrių spalvų. Tapė vandeniniais dažais – plakatiniais, dar vadinamais tempera pradedantiesiems. Tik į gyvenimo pabaigą jai teko panaudoti ir brangesnių, geresnių temperų (vandeninių dažų su akacijų sakais). Pasikartojantys simetriški augaliniai motyvai – liaudies meno atspindys. Taip pat galima įžvelgti šiokių tokių jos paveikslų sąsajų su rusinų ikonomis, kurioms labai svarbūs buvo pastovumas ir nekintamumas. Vis dėlto Marijos tapyboje gražiausia visa tai, kas nutolę nuo realaus pasaulio. Įvairiausios būtybės, keistų keisčiausi gyvūnai ir padarai. Viena vertus, galima būtų mėginti juose įžvelgti ukrainiečių folkloro įtaką, kita vertus – tai būtų pernelyg paprasta.
Marija sukūrė savo, nepakartojamą stilių. Jos fantazijos pasaulis – įtraukiantis pasaulis, truputį primenantis pavojingą, nerimą keliančią pasaką. Menininkė išgarsėjo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. Jos parodos vyko Prahoje, Paryžiuje, Sofijoje, Monrealyje, Varšuvoje. 1986 m. Marija sukūrė nuostabią „Černobylio seriją“. Tais metais įvyko ketvirtojo Černobylio atominės elektrinės energijos bloko avarija. Perkaitus reaktoriaus šerdžiai, sprogo vandenilis, kilo gaisras ir į aplinką pasklido radioaktyvios medžiagos. Kaimas, kuriame gyveno Prymačenko, yra už 40 kilometrų nuo Černobylio, tad jis visas turėjo būti evakuotas. Tačiau menininkė ir jos sūnus Fediras nenorėjo išsikraustyti ir pasiliko savo namuose. Dailininkei gimtasis kaimas buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Tapytoja sakė, kad jokioje kitoje vietoje negalėtų kurti. Paskutinius aštuonerius gyvenimo metus Marija Prymačenko praleido prikaustyta prie lovos. Iki pat mirties tapė, mokė, priimdavo svečius. Mirė 1997 m. rugpjūčio 18 d. tame pačiame kaime, kuriame ir gimė. Buvo Valstybinės Taraso Ševčenkos premijos laureatė, nusipelniusi Ukrainos meno veikėja. 2009-uosius UNESCO paskelbė Marijos Prymačenko metais. Be to, jos garbei pavadinta mažoji planeta – 14624 Prymačenko. Pablo Picasso, Paryžiuje apsilankęs Prymačenko parodoje, pasakė: „Lenkiuosi prieš šios genialios ukrainietės meno stebuklus.“
2022 m. rugsėjį Marijos Prymačenko darbai (kopijos) buvo eksponuojami Ukrainos centre, o 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais – VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC).
Vilniaus universiteto informacija. Parengė Dorota Pietrzyk (PrestoPortal.pl)
VDU Švietimo akademijoje duris atvėrė Ukrainos centras
Birželio 11 d., šeštadienį, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (T. Ševčenkos. 31, Vilnius) duris atvėrė išskirtinis Ukrainos centras, kuris ne tik telks Lietuvoje įsikūrusią ukrainiečių bendruomenę, bet ir rūpinsis jos poreikiais – pasiūlys atvirą kultūros, švietimo ir bendruomeninių paslaugų erdvę.
„Džiaugiamės, galėdami prisidėti prie dar vienos gražios iniciatyvos, remiančios Ukrainą šiuo sunkiu jai metu. Vytauto Didžiojo universitetas remia ir palaiko Lietuvos bei Ukrainos Pirmųjų ponių iniciatyvą steigti Ukrainos centrą. Simboliška, kad jis duris atvėrė VDU Švietimo akademijos, įsikūrusios Taraso Ševčenkos vardo gatvėje, erdvėse. Šis centras veiks stabiliai, nuosekliai, kryptingai. Šiuo metu jame bus sprendžiamos dabar aktualios moksleivių, studentų, karo pabėgėlių problemos. Kiek vėliau jis vaidins svarbų vaidmenį, siekiant atstatyti suniokotą Ukrainą. Čia bus vykdoma plati ir stipri veikla, įtraukiant akademinius bei politikos sluoksnius. Tikimės, kad ši iniciatyva bus labai naudinga ir prasminga“, – teigė VDU rektorius prof. Juozas Augutis. 
„Kartu su partneriais pažadėjome vieni kitiems aktyviai bendradarbiauti ir daryti viską, kad Lietuvoje Ukrainos gyventojai rastų saugų prieglobstį, medicininę ir socialinę pagalbą, švietimo paslaugas, o svarbiausia, galėtų puoselėti savo kultūrą ir išsaugotų tautos gyvybingumą“, – atidarymo ceremonijoje sakė Lietuvos pirmoji ponia.
Pasak D. Nausėdienės, turime siekti, kad karui pasibaigus Ukrainos vaikai grįžtų namo stiprūs ir išsilavinę, pasirengę kurti savo Tėvynę tokią, kokią ją nori matyti patys.
Tokio pobūdžio centras – pirmas pasaulyje
Bendromis Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Ukrainos ambasados Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo universiteto pastangomis įkurtas centras taps itin svarbia erdve ukrainiečiams, pasitraukusiems į Lietuvą iš karo siaubiamos šalies. „Džiaugiuosi, kad idėja tapo realybe. Tai – pirmasis pasaulyje tokio pobūdžio centras, kuris ne tik telks ukrainiečių bendruomenę, bet ir rūpinsis jos poreikiais. Tikiu, kad jame sau erdvę ras ukrainiečių šeimos, meno bei kultūros atstovai, susiburs ir įvairias socialines paslaugas ukrainiečiams galintys suteikti savanoriai“, – sakė viena centro iniciatorių, pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė.
D. Nausėdienės teigimu, centras prisidės prie aktyvios akademinės veiklos, intelektualų potencialo telkimo, kultūrinės diplomatijos, Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje pristatant Ukrainą, jos kultūrą ir šalies išskirtinumą, o ateityje padės Ukrainai pasirengti narystei Europos Sąjungoje.
Šventiniame renginyje nuotoliniu būdu dalyvavo ir Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska.
Ukrainos pirmoji ponia O. Zelenska taip pat sveikino į renginį susirinkusius ukrainiečius, padėkojo Lietuvos Prezidentui, pirmajai poniai ir šalies žmonėms už tai, kad jos tautiečiai Lietuvoje jaučiasi saugiai. O. Zelenska pasidžiaugė, kad pirmasis toks Europoje Ukrainos centras taip pat taps saugiu prieglobsčiu ukrainiečiams, ypač moterims ir vaikams. Jos teigimu, ukrainiečiai čia galės sulaukti visokeriopos pagalbos bei turės erdvę savo susibūrimams ir kultūros sklaidai.
Teiks psichologinę, teisinę, pedagoginę pagalbą
Anot centro vadovu tapusio Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje Algirdo Kumžos, centre ukrainiečiai suras ne tik jiems reikalingą informaciją bei sulauks patarimų. „Juos konsultuos psichologai, teisininkai ir pedagogai, čia vyks atviri pokalbiai, diskusijos ir kultūros renginiai. Visa tai padės Lietuvoje esančiai ukrainiečių bendruomenei adaptuotis ir ištverti dėl karo gimtojoje šalyje patirtus gyvenimo sunkumus“, – teigė A. Kumža.
VDU Švietimo akademijos kanclerės prof. Linos Kaminskienės, šio centro atidarymas yra veiklų, kurias vykdo universitetas, tąsa. „Prieš kelis mėnesius Švietimo akademijoje atvėrėme darželio grupę Ukrainos vaikučiams. Užmegztas ryšys su jų šeimomis, artimaisiais inspiruoja visų švietimo lygmenų įsitraukimą: bus rengiamos stovyklos, vykdysime neformalųjį švietimą, suaugusiems teiksime įvairiausias konsultacijas, organizuosime mokymus, kultūrines veiklas. Svarbu pastebėti: šis centras veikia universitete, tad tikimės, jog tai taps stimulu plėtoti bendras studijas, mokslą, tyrimus“, – teigė prof. L. Kaminskienė.
Siūlo įvairiakryptę pagalbą ir bendrystę
Vytauto Didžiojo universitetas aktyviai bendradarbiauja su partneriniais universitetais Ukrainoje. Visiškai neseniai VDU iniciatyva į septynis Europos universitetus vienijančio „Transform4Europe“ aljansą buvo įtraukas ir Mariupolio universitetas. Pernai Kijevo Taraso Ševčenkos nacionaliniame universitete VDU iniciatyva buvo atvertos Baltistikos centro durys. Vytauto Didžiojo universitetas įvairiomis kryptimis remia Ukrainos akademinę bendruomenę: skiria apgyvendinimo vietas, stipendijas, organizuoja nemokamus lietuvių kalbos kursus, kviečia nemokamai lankytis VDU Botanikos sode, skiria psichologinę pagalbą.
Renginyje simbolinę atidarymo juostelę perkirpo Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta ir VDU rektorius prof. Juozas Augutis. Atidarymo metu vyko koncertas, kuriame skambėjo ukrainietiška muzika. Ant scenos taip pat pasirodė dainininkės Olena Enko ir Alina Orlova, Kyivo aktorių kvartetas, pianistas virtuozas Evgeny Khmara, akordeonistas Vytenis Danielius.